Ar galite įsivaizduoti, kad paprasti, šaldantys kondicionieriai galėjo paskatinti tarp protingų žmonių įsiplieksti iš tiesų dideliam ginčui? Ir visa tai nutiko ne kokioje nors gūdžioje kaimo gelmėje, o normaliame biure. Štai kokia buvo situacija.
Naujas darbas – nauja pradžia
Simona pradėjo eiti į naują darbą birželio mėnesį. Tais metais buvo tikrai labai karšta vasara, ir kondicionieriai atrodė kaip suprantamas dalykas bet kur būnant. Nesvarbu, ar valgėte tuo metu kavinėje, ar kažką veikėte banke, ar apsipirkinėjote parduotuvėje – visur būdavo galima išgirsti tą malonų ūžimą ir suprasti, kad viskas čia vyksta tikrai gerai, nes tau neteks, žmogau, brauktis prakaito nuo kaktos, nes tikriausiai viskas nutiks daug paprasčiau, ir tu paprasčiausiai pasijusi iš tiesų labai maloniai, kai atsistojęs prie vėsinimo sistemos, dar ir galbūt atsitiktinai pajusi, kaip į tave pūsteli malonus pietų vėjelis. Aišku, tai gali būti ir kaip kažkokia svajonė, nes kitur kondicionavimas vyksta tik to reikalaujančiose patalpose, tačiau visgi visi karštomis dienomis jautė dėkingumą savo darbovietėms, kurios buvo įtaisę šiuos ypatingus aparačiukus savo biuruose.
Taigi, Simona įsidarbino keistoje logistikos įmonėje. Ji kandidatavo į pareigas, kuriose būtų jautusis tikrai patogiai, nes tokį darbą jau yra dirbusi ne vieną kartą. Tačiau ambicingi jauni vadovai ją iš karto paskyrė dviem karjeros laipteliais aukščiau. Kodėl? Nes ji pasirodė jiems daugiausiai turinti patirties ir gebanti kažką tikrai daug padaryti. Tačiau, kaip teigia pati Simona, įmonė neatrodė profesionali. Sprendimai buvo daromi kliaujantis kone intuicija, o ne racionalumu ir apgalvotais žingsniais. Be to, vadovas nuolat šaukdavo ant kai kurių darbuotojų. Tai buvo labai nemaloni atmosfera. Negana to, čia nestovėjo jokie kondicionieriai. Buvo karšta vasara ir darbuotojai plušėjo nedraugiškoje aplinkoje. Vadybininkas nuolat šaukė ant savo žmonių, o šie stengėsi klusniai vykdyti jo norus. Tai nebuvo paprasta ir Sigita ėmė ir pasakė šefui, kad privalo atsirasti kondicionieriai, antraip ji čia nedirbs. Jau kitą dieną šie puikūs įrengimai atsirado ant kiekvieno darbuotojo stalų.
Akis už akį
Tačiau parodydama savo reiklumą, Simona ir pati užsikėlė sau kartelę. Darbdavys iš jos reikalavo tokių dalykų, kurių ji nemokėjo ir negalėjo padaryti. Kurie, kaip sako Simona, buvo išvis ne nuo jos priklausantys ir vargu, ar kas nors apskritai tokius dalykus sugebėtų padaryti. Taigi, taip ir gavosi – akis už akį.