Naujieji metai Krokuvoje buvo inicijuoti bičiulio Tomo archeologo, kuris jau seniai svajojo aplankyti pagrindines Krokuvos pilis ir bažnyčias. Tokiam entuziastui norisi eiti ratu aplink pilį ir bučiuoti baltišką tikrą mūrą, jam seni viduramžių kokliai įkvepia neįtikėtinus istorinius pasakojimus, o senos negyvos iškasenos yra gyvesnės nei aplink gyvenantys žmonės. Tačiau kelionėje mums kilo nemažai netikėtumų. Ir visgi Tomas džiaugiasi – nepaisant nieko, tie tikri viduramžių kokliai jo nenuvylė, o gražiausia Krokuvos Vavelio pilis paliko neišdildomus įspūdžius.
Kas nepasisekė
Na negali pasisekti viskas, kažkas nepasiseka visada. Kartais mažiau, kartais daugiau. Bet šį kartą buvo tiesiog viršyti limitai. Visų pirma, mes atvykome prieš naujuosius metus, kai visi viešbučiai visur buvo rezervuoti ir su užkeltomis trigubomis kainomis. Atvykome į savo viešbutį – o jo nė kvapo. Nesupratome. Galvojome, paklydome. Vaikščiojome po Krokuvos senamiestį ir ieškojome tos vietos, kur iš tiesų būtų pasidėjusi mūsų puikioji nakvynės vieta. Jos nebuvo, o tada vyrukas iš kepyklos pasakė, kad esame ne pirmi apgauti turistai. Mus tiesiog apgavo. Tada prasidėjo siaubinga suirutė, nes turėjome susirasti, kur gyventi. Ieškojome visur, ir galiausiai mirtinai pervargę radome nakvynei vienos nakties vietą, o tada iki pat ryto skambinėjome į aplinkinius viešbučius ir ieškojome nakvynės būtent naujų metų nakčiai. Neradome. Tik per išvakares pagaliau radome, kai vienas žmogus turėjo visgi nakvoti mašinoje. Tai buvo siaubinga.
Viską vainikavo koncertas pagrindinėje aikštėje, kai jau visi 10 vakaro buvome mirtinai išsekę. Tačiau išbuvome ikividurnakčio, o tada prasidėjo tokia žmonių grūstis, kad atrodė, jog mus sutryps negyvai. Ironiška, bet tą dieną kaip tik kažkur Rytuose žuvo penkiolika žmonių, nes juos mirtinai sutrypė susidariusi žmonių spūstis. Čia apsiėjome tik su viena sulaužyta ranka visoje minioje, laimei, mums nenutiko nieko.
Senovinės grožybės
Aišku, Tomui ir mums buvo įdomiausia pamatyti tą senamiestį. Mane nustebino tai, kad jis visas labai panašus į kažkokią viduramžių filmavimo aikštelę. Tikrai gerai išsaugota senovinė dvasia. O jau pačiuose pastatuose tai tikrai senovinė architektūra užgniaužia kvapą. Ko verti vien kunigaikščių krosnių kokliai, iš kurių mozaikų skurti tikri meno kūriniai. Tie karališkieji kambariai alsuoja senove. O taip pat ir džiaugsmu, kad gyvenu šiais laikais. Dar mūsų drauguiarcheologui labai patiko Vavelio požemiai, kuriuose prilaidota gausybė įžymybių, net ir mūsų lietuvių kunigaikščių.